Žaidimas vaizdavo lenktynes tarp masyvių betono pastatų, tiršto smogo ir neono apšviestų naktinių klubų. Tai buvo tikrai unikali patirtis, tačiau, priešingai nei „Wipeout“, „Motorhead“ naudojo automobilius su ratais ir simuliacinę valdymo fiziką. Mažiausia klaida dažnai kainuodavo pergalę.
„Motorhead“ siūlė galimybę pagerinti grafikos sklandumą mažinant varžovų kiekį. Tai buvo įdomus sprendimas, tačiau net esant mažesniam kadrų skaičiui per sekundę, žaidimas puikiai veikė. Tokiu būdu buvo stipriai pademonstruotos jo techninės galimybės.
Garso takelis buvo kupinas elektronikos ir transo muzikos, o tai galbūt nustebino sunkiojo metalo gerbėjus. Šis pasirinkimas suteikė žaidimui ypatingo skonio, nepaisant keistos stilistinės dviprasmybės.
„Motorhead“ siūlo įtraukiantį žvilgsnį į distopinę ateitį per unikalią siaubingą atmosferą, išskirtinę simuliacinę fiziką ir techninius sprendimus, palikdama neišdildomą įspūdį. Tai mūsų ateitis, kurioje adrenalinas ir važiavimo aistra vis dar tarpsta.
