Prieš maždaug 25 metus „Volkswagen“ koncerno vadovas Ferdinandas Piëchas išsikėlė ambicingą tikslą: sukurti automobilį, generuojantį 1001 arklio galią ir pasiekiantį 400 km/h greitį. Pradinis eskizų etapas vyko Japonijos „Shinkansen“ – „kulkinio traukinio“ – kelionės metu 1997 m., kur Piëchas svajojo apie 18 cilindrų variklį. Koncepcijos kūrimą buvo pavesta Italdesign dizaineriui Giorgetto Giugiaro, kuris siekė įgyvendinti šį tikslą. EB 118 modelis buvo pristatytas 1998 m. Paryžiaus automobilių parodoje su ilgu priekabiniu kapotu ir 555 AG „W18“ varikliu, simbolizuojant praeities prabangą.
1999 m. pasirodė EB 218 – keturių durų modelis su „W18“ varikliu. Tais pačiais metais Bugatti perkėlė variklį į automobilio vidurį su EB 18/3 Chiron modeliu, kurį sukūrė Giugiaro sūnus Fabrizio. Tai tapo Veyron dizaino užuomazga.
1999 m. spalį buvo pristatyta EB 18/4 koncepcija, kurios autorius – dizaineris Jozef Kaban. Šis modelis, pavadintas lenktynininko Pierre Veyron garbei, turėjo tą patį „W18“, tačiau dėl sudėtingumo ir šilumos valdymo problemų 2000 m. variklis buvo pakeistas į 8.0 litrų „W16“ su keturiais turbinomis, kurie leido pasiekti numatytus tikslus. Veyron tapo realybe.
Nepaisant kitų koncerno bandymų, kaip Bentley Hunaudières ir Audi Rosemeyer, Veyron neabejotinai išsiskyrė greičiu, prabanga ir kaina. Jo uždaviniai buvo įgyvendinti: 1001 AG ir virš 400 km/h greitis „Super Sport“ versijoje.
Santrauka
Bugatti Veyron nukeliavo ilgą kelią nuo pradinio eskizo iki ikoniško superautomobilio, perkeičiant pradinius planus ir technologijas, siekiant išpildyti Piëch svajonę.
